Laba! Kaip laikotės? Praėjusią savaitę gyvenimo loterijoje laimėjau dvi dienas lovoje. Nesiskundžiu, nes be jokios sąžinės graužaties pažiūrėjau keletą serialų. Tarp jų ir internetą ištaškiusį Adolescence (Netflix, 2025). Ar jis mane paveikė iki sielos gelmių? Ne. Daug baisiau yra lietuvių autorės knygoje paaugliams atrasti Puškino eilėraštį originalo kalba. Plius prierašą, kad va čia tai grožis, menas, būtina visiems skaityti.
O serialą rekomenduoju. Jeigu dar nematėte, įspėjimas – tekste tikrai bus spoiler‘ių.
💪 Išskirtinumas
Be savo problematikos, serialas vertas dėmesio dėl to, kad buvo nufilmuotas taikant one take techniką. Ir net nebuvo jokių sukčiavimų. Valandos trukmės serija = beveik tokios pat trukmės filmavimas.
Dar įspūdingiau, kad pagrindinis aktorius Owen Cooper (aka Jamie Miller) niekur nesimokė vaidybos ir tai yra jo pirmas darbas. Bendrai seriale išlaikoma raw atmosfera, kuri (nori to ar nenori) paliečia kažką viduje. Gal sielą, gal širdį… Ypač tos vietos, kai prasiveržia veikėjų pyktis, liūdesys, gedulas, negalėjimas susitaikyti.
💪 Istorija
Nuo pirmos serijos žiūrovas yra tiesiog įmetamas į veiksmą, kurio centre – trylikametis Jamie ir jam iškelti kaltinimai dėl klasiokės nužudymo. Kaip visuose interviu pabrėžia vienas iš kūrėjų Stephen Graham (seriale jis vaidina Jamie tėtį), pagrindinis klausimas yra ne KAS NUŽUDĖ, o KODĖL.
Ar atstūmimas yra pakankama priežastis nužudyti?
Aišku, kad ne. Serialo realybėje ribos tarp gerai ir blogai yra švelniai prasitrynusios, o pagrindinis veikėjas pabrėžia, kad jis tik nužudė. Galėjo ir išprievartauti. Įdomu, o gal greičiau baisu, kad net taip aiškiai parodytame blogai, atsiranda, kas apverčia pasakojimą ir teigia, jog Jamie veiksmai yra pateisinami. Juk mergina iš jo tyčiojosi ir atsisakė draugauti... Paaugliui pasakojant, kodėl jis iš viso atkreipė dėmesį į Katie (nes pasklido jos pusnuogės foto ir ji tapo pažeidžiama 🤯), pradedi suprasti, kad serialas paliečia tik patį problemos paviršių. Man atrodo, kad šį tekstą skaitančios moterys, merginos yra nors kartą sulaukusios pažeminimų, keiksmažodžių, gaslighting’o kaip atsako į patį paprasčiausią NE.
💪 Kai susikerta dvi normos
Serialą žiūrėjau ir kaip pavyzdį, kas nutinka, kai paauglį supanti visuomenės dalis praranda jo tapatybės formavimo monopolį. Realybėje tai vyksta jau daug metų. Tačiau dauguma apie procesą sužino, kai pasirodo panašias temas pristatanti knyga, filmas ar serialas. Kiekvieną kartą nustembama – socialiniai tinklai ir jose esanti informacija (kalbančios galvos) turi tokią pat galią kaip ir mes. PIZDEC.
Net ir tai, koks chaosas vyksta Jamie mokykloje, parodo, jog ji nebėra disciplinuojanti (įrašanti į visuomenės normas) institucija. Greičiau dar viena erdvė, kurioje paaugliai gali dalintis savo atradimais kaip veikia pasaulis.
Similarly, the school building was to be mechanism for training (…) the rooms were distributed along a corridor like a series of small cells; at regular intervals, an officer’s quarters were situated, so that ‘every ten pupils had an officer on each side’
[Foucault. Discipline & Punishment. Vintage Books: New York, 1995. 172-173.]
Kas šį kartą laimėjo kovoje dėl vietos paauglių smegenyse?
Realiai košmaras pavadinimu toxic masculinity. Ideologija, kurioje norma – žeminti moteris, naudotis jomis ir matyti jas kaip objektus-daiktus. Pagrindinė seriale kartojama sąvoka – INCEL.
Kokią įtaką ji daro mąstymui bene geriausiai atskleidžiama trečioje serijoje. Įsiklausius, ką šaukia psichologei Jamie, tampa neramu, nejauku ir realiai baisu dėl ateities.
YOU CAN‘T TELL ME WHEN TO SIT!!!
Kas atidžiai žiūrėjote serialą, turėjote pastebėti, kad iki šios vietos Jamie portretas buvo konstruojamas kaip vaiko. Jis apsišlapina, kai į namus įsiveržia policija, laikosi įsikabinęs tėvo, suaugusieji jo vis perklausia, ar tikrai suprato pateiktą informaciją, psichologė jam atneša kakavos su marshmallows. Viskas apsiverčia, kai Jamie pradeda matyti psichologę kaip dar vieną moterį.
Klausimas, ar jis galėjo nesuvokti, kokias pasekmes turės klasės draugės nužudymas? Bent aš abejoju...
Ir jeigu galvojate, kad mūsų literatūroje paaugliams tikrai nėra nieko panašaus, galvokite iš naujo. Pavyzdžiui, Vytauto Varaniaus romanas „Šiltnamis“ (Alma littera: Vilnius, 2019). Iš pirmo žvilgsnio tai paauglio tapimo kiek vyresniu paaugliu istorija. Muštynės mokykloje, santykiai su tėvu, tikrosios tėvo galios (t.y. vyriškumo) supratimas, kai jis susimuša su kitu vyru. Na, kaip ir okay. Tada paaiškėja, kad pasakotojo – Elvino – mergina pastojo. Ji ne tik nenori vaiko, bet ir bando tai paaiškinti vaikinui. Paauglys spaudžia kurti šeimą, o įsikišus merginos mamai, ironiškai (tikriausiai taip reikėtų perskaityti) atkreipia dėmesį, kad
Ji – sutrikusi, trapi mergaitė, per audrą ieškanti prieglobsčio po mamos sparnu. Ten man vietos nebuvo (Varanius, 2019, 132).
Vertinimą paliksiu jums, nes suprantu, kad galima tokius žodžius interpretuoti kaip autoriaus perteiktą ribotą paauglio žinojimą. Arba galima interpretuoti kaip žinutę skaitytojams. Arba… pagalvokite jūs.
💪 Tėvai nežino, kuo gyvena jų vaikai
Beveik amžina problema. Kažkuriuo metu vienas iš Jamie tėvų pasidalina, kad galvojo, jog sūnus yra saugus, nes juk jis yra savo kambaryje… Mhm.
Kadangi esu mama, realybė mane gąsdina. Jau dabar namuose vyksta kautynės, norima žaisti blogiečius, o kieme augantys krūmai būtų paversti malkomis, jei ne griežtas stop. Suprantu, kad negaliu sustabdyti informacijos tekėjimo, tačiau labai norėčiau išmokyti vaiką mąstyti.
Sebuk, o kas yra blogiečiai? Na, jie yra. Ką jie daro? Būna blogiečiais.
Optimistai teigia, kad Adolescence taps realaus pokyčio pradžia. Pesimistai liepia kontroliuoti kiekvieną vaiko, paauglio žingsnį, turimas programėles, susirašinėjimų turinį. Realistai sako, kad moterų, merginų, mergaičių mirtys dėl nepatenkintų vyrų poreikių yra beveik kasdienybė ir vienas serialas to nepakeis. Bei priduria – kaip čia taip nutiko, kad smurtautojas eilinį kartą vaizduojamas kaip auka?
O aš manau, kad dar truputį padiskutuosime ir nutilsime. Iki kito šiurpinančio realistinio serialo, filmo ar knygos paaugliams bei apie paauglius.

Šiam kartui tiek. Kitą kartą susitiksime jau balandį. Doktorantūros terminai pagaliau įspraudė mane į kampą 😅
P.S. Write the story your younger self always sought.
Iki greito!